Patys mylimiausi “inkariukai” ir juostelė iš Tundros festivalio. Nors festivalis baigėsi jau daugiau nei prieš 2 savaites, ta juostelė vis dar ant mano rankos 
Labai gaila nukirpt…
Beje, įdėjau šviežių nuotraukų skiltyje Apie mane, bei nuolat atnaujinu Darbų katalogą (ten pats darbymetis pastaruoju metu vyksta) :)
Smilkalų kvapas kambary, balinta kava, C. Debussy muzika ir žaidimas adata ir vilna - kūrimas kažko gražaus ir mielo.
Pats jaukiausias mano vienišas vakaras…
O įdomu, kaip atrodo ta mergaitė, lino spalvos plaukais? (Kokią lino spalvą Debussy turėjo omeny - mėlyną ar pilkšvą/rusvą?)
Skiriu GP
Kaip prieš keletą savaičių man pasakė R. - sena meilė nerūdyja… Gal iš tiesų?
Seni geri darželio laikai… Prisiminimai apie juos jungia mus dabar. O tais laikais mudu jungė vaikiška ir naivi meilė. Žiedelis, bučinukai už darželio kampo, muštynės dėl manęs su kitais berniukais - tai buvo taip tikra. Ar vaikai gali mylėt vienas kitą? Manau, kad bent jausti simpatiją tai tikrai. Bent jau aš Tau ją jaučiau. Gaila, kad taip viskas ir nutrūko, prasidėjus mokyklai.
O gal ir negaila.
Likimas suvedė mus po 14 metų ir vėl. Tu kitas. Aš kita. Visai nepažįstami žmonės, kuriuos jungia prisiminimai iš darželio laikų. Lyg ir pažįstami, lyg ir ne. Ar kas galėjo pagalvot, kad mums susitikus ir prabuvus kartu 7 valandas, aš mesiu viską, kas buvo auginama ir brandinama 2 metus iki šiol, kad būčiau su Tavimi? Su Tavimi ir vėl. Kaip vaikystėje.
Nenorėjau Tavęs niekur paleisti. Įsimylėjau iki ausų. Tu užėmei kiekvieną kertelę mano širdyje ir mintyse. Kiekvienas rytas prasideda ir vakaras baigiasi mintimis apie Tave. Tu Klaipėdoj, aš Kaune. O, kad nebūtų to atstumo…Norėčiau matyt Tave kiekvieną dieną, būt šalia Tavęs, kai Tau manęs reikia. Nors, galbūt, kiekvieną dieną būtų per dažnai, o gal ir ne. Užtat dabar kiekvienas susitikimas su Tavimi virsta švente, kurios laukiu, kaip nieko kito.
Taip gera jausti šilumą, sklindančią iš Tavo krūtinės. Taip gera būti Tavo glėbyje ir jaustis tokiai saugiai. Taip gera sėdėti su Tavimi balkone, gerti arbatą ir klausytis tylos. Taip gera kalbėtis akimis, nepratariant nė žodžio.
Taip gera JAUSTI Tave…
Dažnai mes bijome žodžio “myliu”. Bijome, kad ištarsime jį ne vietoje ir ne laiku, ir viską sugadinsime. Gal per anksti. Gal per vėlai. O gal per retai. Kartą Tu pasakei: “Jeigu myli, reikia tai kartot dažnai, nes žmogus pamiršta.” Kartosiu, pažadu…
Šiandien jau tikrai oficialiai oficialiausiai pabaigiau I-ąjį kursą. Vidurkis 10, tikiuosi vėl būti sąrašo viršūnėje, blogiausiu atveju - antra. Bet tai jau skirtumo nedaro… Metai buvo tikrai fantastiški, esu be galo laiminga pakeitusi univerą ir studijų kryptį. O dabar laukia ilga ilga vasara… Ką veiksiu? Nežinau! Žinau tik tiek,kad noriu daug kurti - lipdyti, velti - paskutiniais mėnesiais visai apleidus šį užsiėmimą buvau. Po truputį jau vėl pradedu atmušti ranką. O ir pasiūlymą įdomų šiandien gavau… Noriu daug važinėtis riedučiais. Noriu susitikt su žmonėmis, su kuriais jau visą amžinybę nesimačiau - ryt prasideda susitikimų maratonas. Noriu klausytis geros muzikos ir skaityt įdomias knygas. Noriu daug būt lauke, džiaugtis saulute. Noriu pagaliau atsiauginti ilgus plaukus!
Manau, kad vasara tikrai bus gera. Jau už kelių dienų prasideda grandiozinis savaitgalis: šeštadienį - šašlykai pas Ramintuką sode, šeštadienio naktį - “Tebūnie naktis” Vilniuje, pirmadienį, antradienį - Joninės Molėtuose. Liepos 4-7 d. keliaujam į “Tundrą” pasitūsinti, o paskutinį liepos savaitgalį Ignalina laukia riedutininkų! Woo-hoo yra ko laukti!
Šiomis dienomis apturiu praktiką. Pirmąją. Biologinę. Augalų. Tris dienas intensyviai dirbom: vaikščiojom, rinkom augalus, rašėmės pavadinimus, pradėjom surinktų augalų džiovinimą… Pastarasis tai gyva bėda. Iki birželio antros savaitės turim išdžiovint gausybę augalų, po to jiems surašyt etiketes, priklijuot ant lapų, išmokt pavadinimus ir atsiskaityt. Visi pastarieji darbai lengvi, išskyrus pirmąjį: IŠDŽIOVINT. Džiovinam juos tarp laikraščių, suspaudžiam kokiom nors knygom. Tie augalai jau kaip vaikai pasidarė - keliskart (minimum vieną) per dieną jiems reik pakeist vystyklus, t.y. laikraščius. Dabar jau džiovinami guli apie 100 augalų, o dar reikia patiems susirinkt trūkstamus…
Bet šiaip visai smagu 
Antradienį važiavom į Girionis - vaikščiojom po mišką ir aukštapelkę. Labai įdomus dalykas ta aukštapelkė, niekad anksčiau nebuvau bandžius. Nuėjom apie 10 km, užtrukom 6 valandas. Visą ekspedicijos laiką mus lydėjo Džilda (vardas sugalvotas pačių) - šuo, kuris mus pasitiko Girionių stotelėje ir sekė iš paskos per visą mūsų kelionę. Kas tris žingsnius sustodavom, nes mūsų dėstytoja vis pamatydavo kokį augalą, kurį būtinai reikėdavo nuskinti ir įsidėti į dėžutę. Tąsyk augalų pririnkau 70 (kiti dar daugiau, nes į galą jau neberinkau aš jų…). Vos spėjom paskui dėstytoją eit 
(Vilius pasiūlė jai sriubą iš švendrų išsivirt - lol patikėjo! )
Trečiadienį važiavom į Botanikos sodą. Aprodė, apipasakojo sode augančius medžius… Oranžerijoj auga bananai ant medžių - dar žaloki, bet tuoj bus valgomi!
Šiandien važiavom iki LŽŪU labai trumpam -valandą pasisukinėjom apylinkėse, surinkom kelis augalus (likusius liepė patiems surinkt). Nesužavėjo pernelyg.
Kitą ketvirtadienį dar laukia kelionė pas Rūgpienį Skaičiuosim žiedus…
Na šiemet į namus tempiu augalus, kitais metais tempsiu vabalus, o paskui prasidės voveraitės, zuikiai, meškos…
P.S. norėjau įdėt mūsų grupės bendrą foto, bet pabijojau, kad gali atsirast nepatenkintų
Jau antrą dieną “perku” sau naujus Converse batukus… “Perku”, o taip… Kad tai būtų taip paprasta… Esmė tame, kad žinau, kokių noriu, netgi radau parduotuvėje tokius, tačiau problema: 38 dydis ryškiai per didelis, o 37,5 jau per mažas. Nežinau, ar čia mano koja tokio keisto dydžio, ar tų batų dydžiai nesveiki. Ir gal dar nuo modelio priklauso… Velnias žino. Kaune kiek modelių pasimatavau - visi netinka. Kai būsiu Vilniuj, reiks ten parduotuves aplankyt - gal ką nors geriau atrasiu, ko Kaune nėra…
Kaip ir buvo žadėta, pagaliau išėjo ilgai lauktasis 15 min numeris. Enjoy it!
Dar kartą dėkui laimikis.lt už galimybę sudalyvauti šioje akcijoje Taip pat laimikis.lt puslapyje galite daugiau pasiskaityt apie šią mūsų akciją.
Ne, na tokios lolės kaip aš turbūt dar sviets nematė…
Einu sau šiandien smagiai į uni, į ekologiją susižinoti kolio rezultatų, pakeliui dar Neringą sutikau “Labas - labas”, o perėjus gatvę nuo stoteles yra tokia vieta: tu gali arba gražiai eiti aplinkui šaligatviais, arba kirsti tiesiai per pievą (anokia ten pieva, žemė tik su išmindžiota žole). Toj pievoj dažnai būna šlapia, purvina ir visoks kitoks blogis, tad lietingomis dienomis ten nepatariama eiti… Šiandien, kadangi labai graži sausa diena, aš nutariau visgi kirsti tiesiai per tą pievą… Einu sau gražiai, klausausi ir dainuoju Sasha Son - Miss Kiss, labai smagu, nuotaika gera…. Tik va kažkaip pastebėjau, kad lyg slidinėt aš pradėjau toj “pievoj” ar koks velnias… Visai ne pieva, o purvynas tikras šlapias ten šiandien! Kažkaip paslidinėjau truputį, į viena pusę užmetė, į kitą.. Kol galiausiai žiūriu, kad aš jau sėdžiu to purvyno vidury! Fak…Paltas ištepliotas, džinsai taipogi…Paskaita už 15 min, smagumėlis! O ką daryt… Nulėkiau iki fakulteto, ir vietoj to, kad įėjus su chebra pasisveikinčiau, nuėjau tiesiai prie kriauklės WC džinsų ir palto plaut Neišsiplovė bjaurybės, einu dabar skalbt…
